Pirmą kartą pašokikaulinio sąnario (lot. Articulatio subtalaris) stabilizacija, kitaip artroryzė, buvo aprašyta 1928 m.. G.  Nove-Josserand straipsnis “Artrorise of the foot” buvo išspausdintas žurnale “The journal of bone and joint surgery”. Ši gydymo metodika yra aktuali ir šiandien. Prestižiniuose ortopedijos moksliniuose žurnaluose yra išspausdinta daugiau nei du šimtai straipsnių subtalarinio sąnario stabilizacijos tema.

Šiandien mūsų žinios apie žmogaus anatomiją, fiziologiją ir ligas yra platesnės ir pagrįstos moksliniais įrodymais. Išstudijavus pėdos biomechaniką tapo žinoma, kad plokščiapėdystė, iškrypę pirštai bei kitos pėdų ortopedinės ligos dažnai yra ne pagrindinis susirgimas, o kitų pėdos anatomijos ir funkcijos esminių pakitimų pasėkmė. Taigi gydymo procese svarbu  pašalinti ligos priežastį.

Pašokikaulinis sąnarys yra sudarytas iš trijų sąnarių, esančių tarp dviejų pėdos kaulų – šokikaulio ir kulnakaulio. Stabilumą sąnariui suteikia vidinis raištis, vidinėje, išorinėje ir užpakalinėje čiurnos sąnario dalyje esantys  raiščiai bei raumenų sausgyslės.

Vidinė ertmė, esanti  tarp šokikaulio ir kulnakaulio išorinėje pusėje atsiverianti plačiu antimi, vadinama  sinus tarsi. Šią ertmę sudaro dvi pagrindinės dalys: platesnė, kuri yra vadinama antimi ir kanalas. Sveikos pėdos sinus tarsi, kitaip čiurnos antis, yra atviras. Šokikauliui nuslydus į vidinę pusę kulnakaulio atžvilgiu sinus tarsi užsidaro, pakinta visų trijų subtalarinio sąnario sąnarinių paviršių atramos taškai. Išoriškai mes matome klasikinį vaizdą – nusileidęs išilginis skliautas, pėda iškrypusi į vidinę pusę.

Pašokikaulinio sąnario nestabilumas lemia pėdos biomechanikos pakitimus ir dažnai yra viena pagrindinių pėdos oropedinių susirgimų priežasčių. Ortopedinės technologijos pastarąjį laikotarpį keitėsi ir tobulėjo. Subtalarinio sąnario stabilizacijai atlikti buvo sukurta nemažai įvairių prietaisų. Nors jie skirti tai pačiai procedūrai atlikti, tačiau operacinė eiga, implantų išliekamumas ir jų toleravimas bei komplikacijų dažnis skiriasi. Tai lemia prietaiso techninės charakteristikos ir operacijos eiga. Vadovaujantis techninėmis charakteristikomis visi prietaisai, skirti subtalarinio sąnario stabilizacijai, yra grupuojami į tipus. Šiame straipsnyje apžvelgsime kiekvieną tipą atskirai, pateiksime jų charakteristikas.

I tipas. Virškauliniai stentai, esantys čiurnos ančio (lot. Sinus tarsi) dalyje. 

 Tipas I A. Šio tipo prietaisai yra dedami tik į išplatėjusią sinus tarsi dalį – antį. Jie vadinami lateraliniais arba šoniniais artroryzės stentais. Stentai pagaminti iš titano lydinio.

Tipas I B. Šio tipo prietaisai yra lokalizuoti abiejose čiurnos ančio dalyse – išplatėjusioje dalyje, vadinamoje antimi, ir siauroje sinus tarsi dalyje – kanale. Šie stentai vadinami anatominiais. Stentai pagaminti iš titano lydinio.

 II tipas  

 Kauliniai implantai. Šio tipo prietaisai yra implantuojami į kaulą.

 III tipas 

 Tarpkauliniai sraigtai. Šio tipo sraigtai jungia du šalia vienas kito esančius kaulus ir blokuoja tarp jų esančių sąnarių judesius.

Tarpkaulinai sraigtai. Šie prietaisai naudojami pėdos rekonstrukcinei chirurgijai. Procedūra dažnai yra sudėtinga. Tokia gydymo strategija parenkama kuomet reikia koreguoti sudėtingas pėdos ortopedinių susirgimų komplikacijas. Pacientams, kurių pėda yra nemobili ir su labai didelėmis deformacijomis, gydymas įvedant stentą į sinus tarsi nerekomenduojamas.

II tipo kauliniai implantai. Dažniausiai į kulnakaulį įgrežiamas implantas, kurio paskirtis užblokuoti pernelyg intensyvius šokikaulio judesius ir šio kaulo panirimą pilno kontakto žingsnio fazės metu. Šis gydymo metodas pasaulyje  yra retai taikomas dėl keletos priežasčių:

Reikia gręžti kaulą, dėl ko sumažėja kaulinė masė;

Didesnė komplikacijų rizika, implantas gali išklibti;

Rekomenduojama tik vaikams;

Implantas pagamintas iš plastiko, kuris gana greitai susidėvi, todėl reikia daryti revizinę operaciją;

Pasižymi ženkliai mažesniu pacientų toleravimu.

I A tipas. Virškauliniai stentai.  

Techninė charakteristika:

Stentai pagaminti iš titano lydinio;

Stentai būna dvejų formų – cilindro ir konuso;

Stento paviršiuje per visą prietaiso ilgį yra aštrus srėgis;

Stento paviršiuje yra vagos ir landos;

Stentas užpildo tik dalį Sinus tarsi dalies, jis nepatenka į siaurają kanalo dalį.

I A tipo prietaisų trūkumai: 

Kūgio ar cilindro formos implantas užpildi tik plačiąją sinuso dalį, todėl šokikaulio panirimas yra stabilizuojams tik iš dalies;

Kintant sinuso spindžiui, keičiasi ir stento pozicija. Dėl tos pačios priežasties operacijos metu sudėtinga parinkti tinkamą stento dydį;

Žingsnio metu kintant sinuso spindžiui kinta stento pozicijai. Dėl šios priežasties didėja komplikacijų (visiškos ar dalinės dislokacijos, netoleravimo, aplinkinių audinių pažeidimo) rizika;

Aštrūs srėgiai gali pažeisti minkštuosius audinius;

Operacijos metu naudojami bandomieji stentai taip pat turi srėgius, todėl parenkant tinkamą stento dydį, ne vieną kartą ištraukiant ir įkišant bandomuosius implantus, gali būti pažeisti aplinkiniai audiniai;

I A tipo implantai nepriskiriami anatominių implantų kategorijai. Kūgis arba cilindras užpildo tik plačiają sinus tarsi dalį, tuo tarpu vidinėje  pusįje esanti siauroji dalis nekoreguojama. Šokikaulio nestabilumas koreguojamas tik iš dalies, pagrindinis šio tipo prietaisų veikimo principas yra sustabdyti šokikaulio panirimą paskutinėje žingsnio fazėje.

Kintanti stento pozicija žingsnio metu lemia nuolatinį periodišką srėgių ir antkaulio kontaktą. Tai gali didinti potencialių komplikacijų ir stento netoleravimo riziką.

 I A tipo prietaisų privalumai: 

Stentas yra techniškai paprastesnis todėl pigesnis;

Šio tipo stentas problemą sprendžia tik iš dalies, tačiau ieškantiems paprastų ir pigių sprendimų, gyvenantiems fiziškai mažai aktyvų gyvenimo būdą pacientams tai yra geresnis pasirinkimas negu nedaryti nieko.

I B tipo virškauliniai anatominiai stentai (Hyprocure): 

Techninė charakteristika:

Vientisą stentą sudaro dvi dalys – platesnė kūginė ir siauresnė cilindrinė;

Kūginėje dalyje yra stentą juosianti vaga;

Siauroje cilindrinėje dalyje yra neaštrus sraigtas;

Stentas yra kanuliuotas.

I B tipo anatominių (Hyprocure) prietaisų privalumai: 

Stentas užpildo abi sinus tarsi dalis – sinusą ir kanalą. Dėl šios atitikimo yra vadinamas anatominiu;

Stentas koreguoja pėdos anatomiją, paliekami visi fiziologiniai pėdos judesiai;

Stento lokalizacija žingsnio metu nekinta, nes jo pozicija yra anatomiškai teisinga. Dėl šios priežasties prietaiso nestabilumas, dalinė ar visiška dislokacija sutinkama labai retai. Taip nutinka tik dėl dviejų priežasčių- neteisingos  stento krypties pasirinkimo arba netinkamo stento implanto dydžio parinkimo;

Implanto dydžio tinkamas parinkimas ir tinkamas jo įvedimas yra lemiantys faktoriai. Palyginus su I A tipo implantais procedūra yra ne sudėtingesnė bet reikalaujanti gydytojo žinių ir patirties. Visame pasaulyje I B tipo anatominius implantus naudoja tik labai patyrę pėdos chirurgai;

Pagrindinė I B tipo anatominio stento paskirtis pastatyti šokikaulį į savo vietą ir užtikrinti, kad pašokikaulinio sąnario judesiai vyktų tik per sąnarinius paviršius;

Dėka anatominės stento formos ir jo stabilumo, žingsnio metu keičiantis ančio spindžiui, išvengiama nuolatinio pasikartojančio stento kontakto su šokikauliu ir kulnakauliu;

I B tipo anatominis stentas yra šiek tiek brangesnis, bet  ilgalaikis sprendimas vaikų ir suaugusiųjų plokščiapėdystei ir šleivapėdystei, atsiradusiai dėl pašokikaulinio sąnario nestabilumo, gydyti. Fizinis krūvis praėjus pooperaciniam laikotarpiui yra neribojamas.